Nedarnioji dvikalbystė mišriose emigrantų šeimose = Unharmonious early bilingualism in interethnic Lithuanian emigrant families

Straipsnyje analizuojamos nedarniosios vienalaikės emigrantų vaikų dvikalbystės su lietuvių kalba priežastys. Tirtos atkarpos iš 25 kokybinių pusiau struktūruotų interviu su vaikus mišriose šeimose svetur auginančiomis lietuvėmis ir pluoštas tokių moterų pasisakymų feisbuke. Pirmiausia aiškinamasi, kas lemia pačių emigrančių ne(be)kalbėjimą lietuviškai savo šeimose, kai vaikai neįgyja net recepcinių mažumos kalbos gebėjimų. Po to išskiriamos galimos pasyviosios vaikų dvikalbystės – nekalbėjimo lietuviškai – priežastys, galiausiai – per mažai išlavėjusių ar nykstančių kompetencijų priežastys. Nedarniąją dvikalbystę su mažumos kalba gali lemti daugybė įvairių objektyvių ir subjektyvių, pirminių ir antrinių, sociolingvistinių, psichologinių ir kitų veiksnių bei jų derinių. Manytina, kad itin svarbus yra jausminis – neigiamų emocijų – aspektas.